O fone – mizoginija: Ką sužinojau apsilankęs „Gentys Fest 2024“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Taip, šioje nuotraukoje – aš „Gentys Fest 2024“ (dabar jau „Tribes Fest“, bet man lietuviškai gražiau). Jums tikriausiai įdomu, kaip aš jame atsidūriau.

Trumpasis atsakymas: nusipirkau bilietą, susikroviau kuprinę, nuvažiavau traukiniu iki Lentvario ir paėjau šešetą kilometrų iki festivalio.

Ilgasis atsakymas

Kas tiksliai tos vyrų „Gentys“, man įdomu jau kelerius metus. Lietuvoje atsiradus šiam vakarietiškų „Men’s Circles“ („Vyrų ratų“) analogui, iš tikrųjų sunku buvo susidaryti nuomonę. Viena vertus, pasaulio ir Lietuvos vyrams tikrai reikia visos įmanomos pagalbos – kaip skelbia pačios „Gentys“, jie ir trumpiau gyvena, ir daug dažniau gyvena su priklausomybėmis, smurtauja, netenka namų, nusižudo, ir taip toliau. Rinktis, kalbėtis, draugauti, padėti vienas kitam – puiku.

Kita vertus, nuo pat pirmųjų žinių apie projektą ėmė sklisti šioks toks seksizmo tvaikelis. Daug kam, įskaitant ir mane, kilo klausimas – o kodėl reikia užsidaryti tarp vyrų, negi negalima pagalbos ir bendrystės ieškoti nepaisant lyties? Ar tai, savo ruožtu, nedidina juokingos stereotipinės perskyros tarp „Marso“ ir „Veneros“, iš kurios gal ir kyla nemaža dalis šių problemų?

Tuo labiau, kad viešoji ir viešumon vis nutekanti vidinė „Genčių“ komunikacija šių abejonių tikrai nenuramina. Viename ankstyvame reklaminiame klipuke toks vyrukas mums sakė, kad, ėmus lankytis „Gentyse“, pagerės, be kita ko, ir mūsų romantiniai santykiai. „Gausi daugiau pist!“ – suokalbiškai pridūrė. Šis sakinys vėliau iš klipuko buvo išimtas. „Gentys“ paaiškino, kad nebeatitinka jų vertybių.

O ne taip seniai į viešumą nutekėjo ir skaidrė iš kažkurios „Genčių“ prezentacijos „Vyrų patarimai moterims“. Patarimai, švelniai tariant, ne tiek moteris, kiek vyrų gentį piešia ne pačiom mieliausiom spalvom, beveik įsižeisti galima. Neva seksas yra mano savivertės ašis, negliaudydamas sėmkių su bachūrais „daug prarandu“, negaliu nespoksot į atsitiktines krūtis, „nes mano smegenys tokios“, ir nesuprantu, kad žmonės kartais ir tapkes nori namie panešioti. Galiausiai – esu toks pusdurnis, kad moteris turi man pataikauti, pagal mane modeliuoti savo elgesį. Žodžiu, Jėzuliau ant dviratuko.

Ar ši skaidrė tikra? Tikriausiai. Ar ji pateikta ištraukta iš konteksto? Tikrai taip. Gali būti, kad tai – tiesiog paskirų „Genčių“ dalyvių mintys, kurias, pvz., patys „Genčių“ vyrai aptaria diskusijose, pakritikuoja, atskiria grūdus nuo pelų. Gali netgi būti, kad šiuos pabirus ir, nepabijokim šio žodžio, durnutukus patarimus iš kokių nors viešai prieinamų šaltinių surinko „Genčių“ nekentėjai ir sudėjo į vieną skaidrę.

Gali būti, gali ir nebūti. Bet abejonių kelia. Šios skaidrės paakintas, pasiprašiau iš GPB redkolegijos 105 eurų festivalio bilietui – nuvažiuosiu ir pats įsitikinsiu. Jei kas nors norite juos padengti, o gal dar ir papildomai už darbą primesti – paremkite GPB per banko sąskaitą, „Contribee“, „PayPal“ arba „Patreon“.

Žinoma, vien iš poros festivalio dienų susidaryti išsamų „Genčių“ vaizdinį – neįmanoma. „Genčių“ struktūra gana decentralizuota – praėję aštuonias savaites trunkančius „mokymus“ su fasilitatoriais, iki dešimties vyrų savąją „gentį“ buria ir kuria patys. Todėl jos viena nuo kitos gali ir gerokai skirtis. Kad pažintume nors vieną iš jų, reiktų joje iš tikrųjų dalyvauti – o tai ne tik užimtų kur kas daugiau laiko, nei norėčiau šiam projektui skirti, bet ir būtų, mano galva, paprasčiausiai neetiška ir nesąžininga kitų „gentainių“ atžvilgiu.

Tačiau neapsimeskime šlangomis – grupelės gal ir atskiros, bet bendra „Genčių“ idėja ir ideologija egzistuoja bei persmelkia visas po visą Lietuvą ir platųjį pasaulį išsibarsčiusias grupeles. Kasmetinis festivalis – geras būdas pamatyti ir patirti koncentruotą šios ideologijos versiją.

Žodžiu, nesakau, kad perkandau „Gentis“ kaip riešutą ir dabar jums visą tiesą papasakosiu. Bet susikroviau kuprinę, sėdau į traukinį, paėjau šešis kilometrus ir šį bei tą per pora dienų sužinojau.

„Leisk savo vidiniam berniukui padūkti“

Festivalis prasideda nuo apyrankės. Kol jos laukiu, eilėje prie įėjimo sklinda tikrai bachūriški bajeriukai iš vieno draugo kitam: „Ė, klausyk, ko tu čia taip prisikrovei į tą kuprinę? Šitiek viagros prisikrovei, nu ar reikės tiek, Mariau [vardas pakeistas], čia gi viena moteris apskritai per visą festą bus!“ Oi, kokie pažįstami šitie nerangūs vyriški juokeliai. Ar tik nebus, nepaisant viso „New Age“ ir savipagalbos apvalkalo, šis savaitgalis – dar viena „vyrai išvažiavo į žvejybą“ versija?

Puikioje poilsiavietėje ežero pusiasalyje – apie tris šimtus vyrų. Pavargstu su palapine, susipažįstu su pora dalyvių, pastudijuoju gausią programą, sumetu draugišką šachmatų partiją. Jaučiuosi kiek pasimetęs. Moteris festivalio teritorijoje iš tikrųjų tik viena, viena iš maisto pardavėjų, ir tai, kad čia – vien vyrai, man kelia šiokį tokį nerimą. Kažkaip keista. Toliau ne visai suprantu, kam to reikia.

Bet tuoj pat mane priblokš ir į visą puokštę klausimų man atsakys festivalio atidarymas. Jo vedėjas – buvęs radijo ir TV laidų vedėjas, o dabar – kvėpavimo praktikų instruktorius Marius Šmitas. Jis, pasirodo, prisidėjęs ir prie „Genčių“ susikūrimo bei plėtros. Atidarymas buvo toks įspūdingas, kad leisiu jam kalbėti pačiam už save. Čia – jo garso įrašas.

O jei negalite klausytis, papasakosiu:

ŠMITAS (muša būgnelį, vyrai ima rinktis aplink jį): O man prie visų šitų garsų kažkodėl tai norisi paimti ir prisiminti, kaip tenai galėjo hipotetiškai būti senovėje kada, atrodo, viena grupė, kita grupė kažkur tai yra, ir jos nesėdi, jos po truputėlį taip kyla, kyla, eikime po truputėlį į ratą, į ratą kaip mes esame įpratę būti, ir prisiminkime tai, kas yra „Gentyse“. Va tas bendrumas, kada viena pusė sako: „Huuu!“
KELI VYRAI: Huuu!
ŠMITAS: O kita pusė jums atsako: „Haaa!“
KELI VYRAI: Haaa!
ŠMITAS: Ir šita pusė vėl sako: „Huuu!“ Nu, kartu visi!
ŠMITAS IR KIEK DAUGIAU VYRŲ: Huuu!
ŠMITAS (jam pritaria vis daugiau vyrų abiejose pusėse): Šita pusė: „Haaa!“ Šita pusė: „Huuu!“ Šita pusė: „Haaa!“ Nu ir dar kartelį: „Huuu! Haaa! Huuu! Haaa!“ Visi artėjam, huuu! Haaa! O dabar seniai seniai, kažkas čia vyksta, neaišku čia kas darosi, miškas, kažkokie tai žmonės ar ne žmonės yra toliau, figūros, ir atrodo tu nesupranti, kas tai yra tokio, bet žiūri, bandai pažiūrėti, eini arčiau, ir vieni kitiem, šita pusė: „Huuu!“ Šita pusė: „Haaa!“ Šita pusė: „Huuu!“ Šita pusė: „Haaa!“ Šita pusė: „Huuu!“ Šita: „Haaa!“
VISI KARTU: Huuu! Haaa! Huuu! Haaa!
ŠMITAS: O šitie dar iš toliau žiūri: Ha Ha Ha Ha Haaaa… Ir visi prieina arčiau, dar arčiau visi, vienas prie kito, vienas prie kito, sudarydami ratą, sudarydami ratą, artyn, ir matome, kad čia nėra priešų, čia yra vien tiktai gentainiai. Mes visi esame viena. Mes visi esame ta pati gentis. Čia nėra svetimų. Čia yra viena gentis, ir visi kartu!
VISI KARTU (vis stipriau ir greičiau): Huuu! Haaa! Huuu! Haaa! Huuu! Haaa! Huuu! Haaa!
ŠMITAS: Apsikabinam, apsikabinam, kartojam! Kartojam, apsikabinam, įeinam į ritmą, jei tai yra du ratai, visi apsikabinę, lyg visi kaip vienas, būtume visi apsikabinę. (Fone girdisi Huuu–Haaa–Huuu–Haaa) Tegul dreba žemė po mūsų kojomis! Todėl, kad visi esam viena, visi esam vyriška gentis! Judam judam judam nesustojam, visi kartu kaip vienas didelis organizmas! Nebijokite, šalia yra draugas, brolis, bičiulis, čia nėra priešų.
VISI KARTU (greitai ir ritmingai): Huu Haa Huu Haa Huu Haa Huu Haa…
ŠMITAS: Huuuuu… Ir trys keturi!
VISI: Huu!
ŠMITAS: Dar kartelį!
VISI: Huu!
ŠMITAS: Dar kartelį!
VISI: Huu!
ŠMITAS: Ir tris kartus!
VISI: Huu! Huu! Huu!
ŠMITAS: Sveiki visi atvykę į ketvirtąjį jau „Genčių“ festą! (plojimai) Ačiū jums, kad esate čia, padėkokite patys sau. Tai yra ketvirtasis „Genčių“ festas. Ketvirti metai čia. Ir ką, šiandieną turime čia gerą laiką, turėsime visą savaitgalį kartu. Šių metų festo devizas yra „Leisk savo vidiniam berniukui padūkti“. (juokas) Taip, leisk savo vidiniam berniukui padūkti. Kiek mes daug turime rimtumo kiekvieną dieną, kasdieniniam gyvenime, kiek tenai visko yra, atsakomybės, dar trečias, ketvirtas, dešimtas, ir mes pamirštame apie savo vidinį vaiką. Tas vidinis vaikas nori padūkt, bet kaip jau ir suaugęs, kaip jau ir negaliu, kaip ir neleidžia kažkokios aplinkybės, o čia šiandieną ir visą savaitgalį bus saugi erdvė. Saugi erdvė atsiverti, bendrauti, keistis, išmokti, atrasti naujų draugų, išplėsti savo akiratį, išplėsti patiem pačius save. Tiesiog leisti sau būti, leisti džiaugtis. Prisimenat vaikystę, kažkas tai karstėtės medžiais, žaidėt kvadratą, ėjot kažkur tai, kažkas iš ragatkės šaudė, galbūt langus kaimynam daužėt… Būna gi, netyčiom, ne specialiai juk, ar ne? Tai vat šiandien ir visą šį savaitgalį tai yra galima. Jūs esate čia, kad išlaisvintumėt savo vidinį berniuką. Leistumėte jam pasidžiaugti. Taip, pasimėtyt iš šiškų, galima mesti šiškas, jokių problemų. Taigi, leiskite sau džiaugtis, leiskite sau būti, nusiimkite visas kaukes. „Gentys“ yra apie atvirumą, apie bendravimą, apie bendrystę, apie įgalinimą.

Toliau, be kita ko, Marius Šmitas mums patarė „nusimesti ramentus ir išsitiesti visa savo vyriška energija“, nes juk „gražiausia, kai yra ryški moteriška energija ir ryški vyriška energija“, ne taip, kaip „šiais laikais, kur jau nebesuprasi, kur vyras, kur moteris, ir gyvena nelaimingi, ir kaltina vienas kitą“.

Įspūdinga! Pasimetimo kaip nebūta: panašu, kad čia tikrai bus „visa savo energija išsitiesęs“ hardkoras, tik spėk žiūrėti ir stebėtis.

Vis dėlto: „Genčių“ puslapyje skelbiama štai tokia tezė: „Nepretenduojame būti vyriškumo guru. Mes tikime, kad vyrai Gentyse patys gali rasti kokie jie nori būti.“ Jau nuo pirmųjų festivalio minučių ima aiškėti, kad tai nėra visiškai tiesa: „hipotetinis archajiškas vyriškumas“ čia labai aiškus. Tai – vyras iš miško, rėkiantis „hu“ ir „ha“ neaiškioms figūroms. Kryptis, kurioje galime rasti „tikrą“ vyriškumą, mums brėžiama labai aiškiai.

Ir tai mane iš karto pykdo. Kai buvau berniukas, medžiais karsčiausi ir ragatke šaudžiau retai. Iš kur jums žinoti, koks yra mano vidinis berniukas? Ir kiek jis prisikentėjo, spaudžiamas į būtent tokius rėmus – būti „vyriškam“, prie knygutės nesišildyt, eiti „dūkti“? Dūkti, žinoma, irgi norisi, bet ar tikrai erdvė, kurioje vienas kitam į veidą išrėkiami vyriškumo stereotipai, mano vidiniam berniukui yra pakankamai saugi, kad jis galėtų atsiskleisti?

Nu ne, nėra. Man įdomu, bet aš jaučiuosi lyg vėl būčiau sutrikęs, nepakankamai vyriškas, bet pritapti norintis šeštokas. Kam saugi jūsų saugi erdvė?

---

Prisidėkite prie Tomo bilieto

---

 

Vyrai kaip vyrai

Po atidarymo rėkavimų prisijungiau prie to, kas man buvo įdomiausia – dirbtuvių „Leisk sau jausti“. Norėjau susipažinti su kitais dalyviais ir pažiūrėti, apie kokius jausmus čia kalbame. Apie jas daug nepasakosiu, nes būtų tiesiog neetiška. Bet man patiko – sutikau kitus žmones, kurie pirmiausia žmonės, tik po to – vyrai. Visi kažko ieškantys ar suradę, galvojantys ir priimantys sprendimus, traukėme specialias korteles ir pasakojomės apie save.

Todėl buvo labai keista, kai, išsipasakoję ir atsivėrę, buvome pakviesti sustoti rateliu, susikabinti per pečius ir visi garsiai riktelti: „Hu!“ Tarsi viskas, gana, pažeidžiamais, jautriais žmonėmis jau pabuvome, metas grįžti į buvimą vyrais. Tą patį „Hu!“ per festivalį vis išgirsdavau ataidintį iš kurio nors kampo, ir beveik kas kartą nuo jo krūpteldavau. Nuoširdžiai pasakysiu – rėkiantys nepažįstami vyrai man kelia baimę.

Kitą rytą, kol kapojau puikų korėjietišką sumuštinį su traškia vištiena ir kimči (komplimentai maisto furgonėliui), prie manęs ir dar vieno tylinčio vaikino prisėdo vienas vyresnis dėdė. Žodis po žodžio paaiškėjo, kad abu vyrai išsiskyrę. Abu dėl to pikti. „Sugalvoja, matai, moterys, kad tu pinigus kalk, o jai dar ir gyvenimo prasmės reikia“, – piktinosi vyresnysis. „Galėtų moteris rasti gyvenimo prasmę šeimoje, bendruomenėje, namų židinyje, bet ne, užsimanė ir ji veiklos, ir lieki su tuo daiktu rankoje. Moteriai gi pagal prigimtį nepriklauso daug dirbti, jos prasmę gali rasti ir šeimoje, ne taip, kaip vyrai.“

Jaunesniojo akyse kažkas tarsi sužibėjo, pokalbis pagyvėjo. Žodis po žodžio, ir imtas keikti feminizmas. „Gerai, kad čia saugi erdvė, galima pasakyt nors atvirai dalykus, kitur tai tave suvalgytų už tokius žodžius“, – tarė dėdė, kuris, kaip paskui sužinojau, dirba profesionaliu įmonių valdybų nariu. „Už kokius žodžius?“ – paklausiau.

„Nu kad čia yra tas pats marksizmas dabar, šitas voukizmas, tik vietoj klasės – lytis ir rasė. Nori dabar jau homoseksualus išaukštint, visus per sieną įsileist, šitų kur nebeaiški lytis priviso – ir palaiko daugiausiai visą šitą moterys. O kodėl? O todėl, kad moterims iš prigimties būtina ką nors globoti, kuo nors rūpintis, tai ir nori visais pasirūpinti, nesupranta, kad darko pasaulio tvarką.“

Jaunuolis jau ir visai atkuto, pareiškė – blogiau Lietuvoje šiuo atžvilgiu net nei Danijoj, jau tik kvotų sistemos lytims betrūksta. Bus visai kaip Amerikoj! Ne, nu Amerikoj užtat ir ginasi dabar normaliai, su Trumpu priešaky – paprieštaravo vyresnysis. Ir kokios gi kvotos, kokia prasmė ir lygybė, jei kitą savaitgalį šioje pat vietoje vyks moterų „Genčių“ festivalis, ir nieko jos nesugeba pačios pasidaryti – elektrą joms pajunk, malkų prinešk… Festivalio nesugeba be vyrų susiorganizuoti.

Nuo tokios štai dar vienos „saugios erdvės“ saugiai atsitraukęs, susimąsčiau ir apie kitą per pokalbį išgirstą dalyką, kurį per festivalį ne kartą girdėjau ir nuo scenos, ir prie ežero, ir prie šachmatų stalelių. Kad „Gentys“ nemažai daliai vyrų – vienintelė vieta, kurioje galima pakalbėti apie jausmus ir emocijas. Kaip sakė tas pats dėdė, „namie ar su žmona – apie buitį, su draugių vyrais – apie mašinas, darbe – apie darbus, tai kitur ir nėra kur“.

„Blecha, bet tai kaip jums liūdna“, – pirma pagalvojau, nejučia ir gal nelabai gražiai. Bet iš tikrųjų liūdna. Ir mane liūdina iki pat šiolei, kad nemažai daliai vyrų reikia kažkokių ypatingų sąlygų, kad galėtų pasikalbėti apie jausmus. Kad, vadinasi, apie juos nešneka nei šeimoje, nei su draugais, nei su bendradarbiais. Iš tikrųjų sunku ir, bent man, kilo toks klausimas – o tai apie ką tuomet jūs apskritai šnekate?

Ir vėlgi, neabejotinai gerai, kad nors „Gentyse“ vyrai gali išsikalbėti. Bet, viena vertus, reiktų skatinti emocinį atvirumą be specialiai formuojamų ir apmokamų darinių. Kita vertus, ir tai bene svarbiausia – kaip moderuojamas šis kalbėjimas, į kurią pusę jis kreipiamas? Ar atsiras „Gentyje“ kitas vyras, kuris dėdei valdybos nariui tars: „Nu ne“, „Nesąmones šneki“ arba „Ei, aš pats neheteroseksualus / nebaltas, ką čia pezi“? Man neramu, o po festivalio ir dar neramiau, lygiai dėl tų pat dalykų, dėl kurių buvo neramu Aurelijai Auškalnytei.

O kad tokiam „atvirumui“ šitoje „saugioje erdvėje“ nenusimato iššūkių, leido įtarti ir bendra festivalio atmosfera. Tiesą pasakius, kaip bromansų (išvertus – daugmaž „broliškų romanų“) mėgėjas, slapta vyliausi daugiau homoerotinių vaibų. Nu nesakykit, trys šimtai vyručių tris dienas vieni prie ežero „nusimeta kaukes“ – skamba gėjiškai.

Ir vat ne, šiokiai tokiai mano nuostabai, nieko panašaus. Bendra festivalio atmosfera – kaip tarptautinės korporacijos Lietuvos padalinio šeimandos teambuildinge, į kurį kažkodėl neatvažiavo nė viena bendradarbė. Pagal išvaizdą, žinia, vertinti žmonių ir jų pomėgių nevalia, tuo labiau nevalia kaip nors šaipytis iš „normių“ – o ir pats atrodau ir rengiuosi daugmaž kaip ir priklauso normaliam Vilniaus apycentrio bachūriukui hipsteriukui – bet „įdomesnių“ elementų pastebėjau labai mažai. Net ilgi plaukai ar auskaras ausyje buvo retenybė. Todėl labai įdomu, kad „Gentys“ garsiai deklaruoja atvirumą neheteroseksualiems ir trans vyrams, bet ar nebus čia tas atvejis, kai pasakei, kad „erdvė draugiška“ – ir tarsi burtų lazdele pamojai?.. Jei menkiau atitikčiau heteroseksualiam cis vyrui keliamus išvaizdos ir elgsenos reikalavimus, festivalyje nebūčiau jautęsis saugiai.

Gyvenimo prasmė plius

Po tokių įdomių pusryčių, šeštadienį nutariau paskirti gausiai paskaitų ir diskusijų programai. Ko gero įspūdingiausias ir daugiausia vyrukų galvas kasytis privertęs pasirodymas – Tomo Jono Girdzijausko dviejų valandų paskaita „Gyvenimo prasmė plius“.

Taip, tai yra tikras paskaitos pavadinimas. Pats Girdzijauskas – vienas iš greitojo ir ne iki galo suprantamo kalbėjimo, kurį kai kurie žmonės laiko išmintimi, pirmeivių Lietuvoje. Paskaitoje į tris sakinius buvo jungiama visa žmonijai žinoma Visata ir pusė dar neištyrinėtosios. Gliukozė yra panaši į naftą, o ar žinote, kaip gaminamas auksas, jei tirsitės kraują, reikalaukite, kad ištirtų ir jo pH, valia yra viršutinė ir apatinė, gyvenimo tvarkymuisi, tarp kitų, esama ir Marie Kondo metodo, Vilniaus Gaonas teigė, ikisokratikai sakė, Amerikos indėnai (kurie?) žinojo, jog…

Taip, visa tai – ir dar dešimtkart daugiau – buvo sutalpinta į dvi valandas. Po paskaitos priėjau prie vieno naujo pažįstamo ir paklausiau, kaip jam patiko. Jis pritarė, kad sunku buvo sugaudyti sąmonės srauto gijas, bet pateisino Girdzijauską taip: „Žmogus tiesiog labai daug žino, todėl gali būti sunku visas žinias sudėti į paskaitą.“

Aš spėčiau, kad problema – ne žinių gausoje. Problema – visiškame atsakomybės tiesai trūkume. Kol mes bandome nemeluoti sau ir kitiems bei graužiame pieštuko galą palinkę prie knygutės, įvairiausi girdzijauskai yra išvedę tiesiog gerą formulę pinigams kalti. Užmėčius klausytojus faktais ir interpretacijomis, pavardėmis ir tautų pavadinimais (geriausia – jei tautos „Rytų“ arba tiesiog „indėnai“, nes apie juos dauguma žmonių žino daugmaž nieko), gali išvengti bet kokio patikrinimo, bet kokios kritikos – į viską atsakyti tiesiog „pasidomėkit patys“ ir „tu nesupratai“. Nors, tiesą pasakius, nespėsi nei perklausti, nei patikrinti – Girdzijauskas skuba, jis jau perbėgo prie kitos temos, visi jau pamiršo jo išmintį apie Maslow piramidę, dabar jau kalbame apie filmą „Red Pill“.

Girdzijausko neįmanoma nei suprasti, nei nesuprasti – įmanoma tik pykti arba būti užhipnotizuotam.

Vis dėlto įtempiau ausį, pasistengiau nepasiduoti haliucinacijoms ir išgirsti, ką „išminčius“ sako apie vyrus ir moteris. Kad būtų paprasčiau, Girdzijausko lyčių studijų kursą pateiksiu sąrašėliu:

• Vyras gyvenimo prasmę gali atrasti tik tuomet, kai prisiims visišką atsakomybę už visą pasaulį – įskaitant ne tik save, savo šeimą ar bendruomenę, bet ir už tornadus, karus, politikus ir t. t.
• Moteris nori, kad vyras išgelbėtų save ir ją, nes moterys prastai valdo emocijas, o vyrai yra šaltakraujiški. Todėl vyrai turi išmokti valdyti emocijas (kiek supratau – bent jau nemušti moters).
• Moteris iš vyro nori trijų saugumo rūšių:
  • informacinis saugumas: vyras šeimoje turi pasakyti, kurias laidas galima žiūrėti, o kurių – ne, kurie interneto puslapiai patikimi, o kurie – ne, ir t. t.; jis „atskiria teisingas programas nuo virusų“, kad moteriai nereikėtų tuo rūpintis;
  • finansinis saugumas: vyras turi uždirbti duoną ir išlaikyti šeimą, „tempti mamutą namo“;
  • fizinis saugumas: vyras kaip biologinis patinas turi saugoti moterį nuo kitų biologinių patinų bei pasaulio negandų; pasak Girdzijausko, labai nedaug moterų žino, kad egzistuoja toks daiktas kaip žaibolaidis – jos nė nežino tokios sampratos, nes žaibolaidžiu turi pasirūpinti vyras.
• Amerikos indėnai (kurie, kuri gentis / tauta, kurioje Amerikos vietoje gyvenę / gyvenantys?.. Ai tiek to, nesvarbu gi, visi jie ten vienodi) sako, kad viskas, kas yra žemiau horizonto, yra moteriška, o kas virš horizonto – vyriška; vyriškas pradas – tai bekraštis kosmosas, o moteriškas – tai mūsų planeta, Žemė gimdytoja; todėl, vyrai, jei norite gauti vyriškos energijos, galvokite apie tą bekraštį kosmosą.

Kas kam neaišku?

Man kilo vienas rimtas klausimas „Genčių“ organizatoriams, tarp kurių, žinau, yra ir mokslo žmonių su magistro laipsniais: ar jūs patys klausytumėte tokios paskaitos ir manote, kad iš jos jūsų auditorija, jūsų „gentainiai“ gali gauti naudos? Nes jei taip – tai jums mažiau ajahuaskos reikia valgyti. O jei ne – tai rimtai susimąstyti, ką kišate kitiems, ir truputį pasikuisti savo pačių sąžinėse.

Vyrai geria, nes moterys

Pora paskaitų buvo tikrai įdomių, niuansuotų, paremtų faktais ir naudingų – tie šimtas penki eurai nenuėjo visai veltui. Pirmiausia – Vitalijaus Majorovo paskaita apie miegą ir ilgą gyvenimą. Nesužinojome nieko pernelyg naujo – prieš miegą kelias valandas nemaigykit telefono, miegamajame tik miegokite, jame turi būti vėsu ir tamsu ir t. t. Bet buvo gerai išgirsti miegu rimtai besidominčio žmogaus, buvusio čiužinių pardavėjo, koncentruotas žinias apie gerą miegą. Be to, neatrodė, kad lektorius norėjo mums ką nors parduoti – kuria kažkokią programėlę, bet jos ir pavadinimą jau spėjau pamiršti.

Kita puiki ir man labiausiai patikusi paskaita – psichologo Artūro Deltuvos „Pasakojimai iš praktikos: kas ir kodėl perdega?“ Daug sužinojome apie perdegimo reiškinį, jo atvejus, priežastis ir pasekmes, ir netgi kilmę. „Nuskambėsiu kaip leftistas, profsąjungų balsas“, – netgi ištarė Deltuva, o aš pagalvojau „ir labai gerai“. Perdegimas, pasak jo, kyla iš to, kad verslas vis labiau perima NVO modelį ir nori, kad darbuotojai ne tik atliktų funkcijas, bet ir nuoširdžiai tikėtų tuo, ką dirba. Kitaip tariant, perkamos ne tik darbuotojo rankos staklėms valdyti ar protas Excelio lentelėms 40 valandų per savaitę pildyti – perkamas visas darbuotojas, jo kūnas, protas ir siela, taip paverčiant jį ar ją savotišku šiuolaikiniu vergu. Nebelikus perskyros tarp darbo ir nedarbo, nelikus to momento, kai „nudirbau ir gana“, nelikus minčių už darbo ribų, geri ir stropūs darbuotojai perdega. Pasak Deltuvos, tai netgi, tam tikra prasme, gerai – mūsų organizmas taip saugosi nuo per didelio krūvio ir tiesiog taria „viskas, gana“, ir netgi nustoja gaminti susikaupimo bei streso hormoną kortizolį – pasikarkit, aš nebedirbsiu.

Žodžiu, labai gera paskaita ir labai įdomi tema, apie kurią reikėtų atskirą straipsnį parašyti.

Man labai įdomu buvo, kaip tokiame kontekste seksis diskusijai apie priklausomybes – kadangi pats esu jau beveik pora metų negeriantis alkoholikas, šiokių tokių praktinių ir teorinių žinių manausi turintis. O diskusijoje dalyvavo tiesiog sprogstamas vyrų trejetas – grupės ŽAS ir buvęs Seimo narys Linas Karalius, Alytaus apskrities vyrų krizių centro steigėjas ir vadovas Virginijus Tamulionis bei diskusijos moderatorius, psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ vedėjas Gediminas Tumėnas.

Buvo šiek tiek keista, kad ezoterika gyvenantis, antra diena nieko nevalgęs, tik šaltalankių sultimis gyvas (toks detoksas) Linas Karalius tarpais buvo niuansuočiausias ir tiesiausiai kalbantis diskusijos dalyvis. Gediminas Tumėnas vis, atrodė, stengiasi suvaldyti kitus du diskusijos dalyvius ir įnešti į ją šiek tiek mokslinių faktų. Bet įspūdingiausias buvo Virginijus Tamulionis – jam reikia pareikšti pagarbą už Vyrų krizių centro Alytuje įkūrimą, už sunkų ir labai reikalingą darbą padedant vyrams kovoti su alkoholizmu.

Bet, kalbėdamas apie vyrų alkoholizmą, jis kalbėjo ne apie vyrus. Tamulionis kalbėjo apie moteris. Paklaustas, kodėl vyrai Lietuvoje tiek geria, jis atsakė – dažniausiai dėl skyrybų. Arba dėl nesisekančių santykių su moterimis. Štai nauja draugė neleidžia matytis su vaikais – ir vyras geria. Štai žmona grasina „skyrybų paduosianti“ – ir vyras geria. Štai žmona vyrą išvadino alkoholiku – tai jis specialiai nuėjo, nusipirko butelį šnapso, ir gėrė. Apskritai vyrai geria todėl, kad yra užguiti, neįvertinti, prieš juos nuteikti vaikai, arba dar todėl, kad juos gerti skatina jų žmonos ir mamos. O kai vyras nori išvažiuoti į reabilitaciją – negali, nes „per tą laiką ji kitą susiras“.

Neiškentęs paklausiau – o gal vyrai geria, nes turi problemų ir nesugeba su jomis susitvarkyti, gal reikėtų kalbėti apie vyrus, o ne apie juos „skriaudžiančias“ moteris? Tamulionis atsakė, kad geria ir moterys jau, tik dažnai slapčiau, nei vyrai – tai, beje, statistiškai yra tiesa. Ir kad nėra, kad „visi vyrai būtų alkoholikai ir smurtautojai“.

Ne, taip tikrai nėra. Bet geria ir smurtauja neproporcingai daug vyrų. Nesiklostantys romantiniai ir šeimos santykiai, žinoma, yra veiksnys alkoholizmui, bet kartais sunku ir atskirti – priežastis tai ar pasekmė. Ir, nu, ne už tornadus ir karus, bet už savo priklausomybes atsakomybę prisiimti vyrams tikrai reiktų. Dar reiktų nebūti santykiuose, kurie nėra laimingi ir darnūs. O gal labiausiai reiktų dėl savo bėdų nekaltinti moterų. Ar ne taip?

Apskritai tokios lyg ir švelnios, lyg ir tradicinės mizoginijos tą savaitgalį prisiklausiau į valias. Manau, ji turi dvigubą funkciją. Pirmiausia – vyriška yra tai, kas nėra moteriška. „Gentims“ sunkiai sektųsi, jei vyrai nustotų matyti save kaip, na, gentį – gentį, kuri yra priešiškame ir kartu neišvengiamame santykyje su moterų „gentimi“. Pykti ant moterų atrodo bene neišvengiama – o kaip kitaip? Jei nepyksti ant moterų, jei nemanai, kad jos tau bent šiek tiek trukdo gyventi – kas tu, gal boba?

O antroji funkcija, tiesą pasakius, labai nebachūriška – man atrodo, kad tai tiesiog baimė prisiimti atsakomybę už save ir pripažinti savo klaidas. Vienas „Genčių“ įkūrėjų interviu „Literatūroje ir mene“ teigė, kad „Gentys“ – ta vieta, kur vyrams, kurie galėtų priklausyti radikaliems vyrų judėjimams (inceliams, redpillininkams ir pan.) galima „pasakyti, sudrausminti: „Žinai, aš tau nepritariu.“ Arba: „Taip, ką tu patyrei buvo neteisybė. Tačiau tu nesi auka ir visos moterys nėra tokios.“

Man atrodo, kad jis arba melavo, arba gyrėsi darbu, kuris dar visiškai nenudirbtas.

Liūdesys, džiaugsmas ir skausmas

Tada dar buvo diskusija su Mariumi Šmitu, Antanu Grižu ir aktoriumi Mariumi Repšiu apie nuolankumą, kurios paskirties, tiesą pasakius, aš nesupratau. Ji labiau priminė šešiolikmečių pasikalbėjimą prie cigaretės eiliniame „plote“. Šmitui ir Grižui „nuolankumo“ samprata apskritai nepatiko, bet gal reikėjo apie kažką kalbėti, kad galėtum žvaigždę į festivalį pasikviesti?

O tada aš pasėdinėjau vienur, pasėdinėjau kitur, ir supratau, kad man jau gana – žmogus ne geležinis, ir aš jau labai labai pavargau. Susidėjau palapinę, susikroviau daiktus ir išžygiavau į Lentvario traukinių stotį.

Ką praleidau? Praleidau kolektyvinį futbolo čempionato žiūrėjimą, savotiškos Morės (demono) deginimą (jį galite pamatyti nuotraukoje), šokius su „Toro Bravo“, o kitą dieną – diskusiją, vedamą Ryčio Zemkausko. Bet, žinokite, nieko nesigailėjau.

Ėjau Trakų rajono keleliu ir džiaugiausi. Pirmiausia džiaugiausi tuo, kad „Genčių“ man nereikia – iš tikrųjų tai yra nemenka privilegija. Esu nuostabiuose romantiniuose santykiuose, turiu draugų, moterų ir vyrų, su kuriais galiu pakalbėti apie jausmus, lankau terapiją, kuri irgi padeda ištverti, turiu savo idėjas ir vidinį pasaulį, į kurį joks Girdzijauskas neįlįs. Nėra tai pats geriausias džiaugsmas – jis panašus į pasitenkinimą, kai nežinai, kaip tau sekasi, ir sutinki pažįstamą, kuriam tikrai niekas nesiseka. Ir pagalvoji: „O man tai viskas normaliai.“ Bet, šiaip ar taip, yra dalykų, už kuriuos galiu būti sau, kitiems ir likimui dėkingas.

Dar, tiesą pasakius, pasidžiaugiau ir kairiųjų organizacijomis bei rateliais. Jose – gausybė trūkumų, vidinių dramų, netgi toksiškumo, bet apie jausmus mes iš tikrųjų, palyginus, mokame kalbėti, ir nuolat to mokomės, skiriame tam dėmesio. Nereiktų, žinoma, savęs už tai pernelyg glostyti, bet reikia pasakyti, kad fonas, kuriame egzistuoja idėja nesišaipyti vienas iš kito jausmų ir jų nestigmatizuoti, yra geras dalykas. Kaip ir fonas, kuriame nereikia būti „tikru vyru“.

Greitai palengvėjimą ir džiaugsmą ėmė keisti pyktis ir liūdesys. Aš pykstu ant „Genčių“ būtent todėl, kad laikau save vyru ir ketinu laikyti save vyru ir ateityje. Pykstu, kad „Gentys“ meluoja vyrams, kad žino, kas per velnias tas vyriškumas – nes iš tikrųjų nežino. Nes niekas iš tikrųjų nežino. Ir taip pat pykstu, kad, prisidengiant „vyriškumu“, į eterį paleidžiama nemažai prastų, melagingų, žalingų ir, nepabijokim to žodžio, toksiškų idėjų. Jaučiuosi, lyg „liberalmarksizmo“, „biologinio patino“ ir mizoginijos idėjos būtų skleidžiamos ir mano vardu. Ir dar pykstu, kad, man atrodo, patys „Genčių“ įkūrėjai ir organizatoriai gyvena pasauliuose, kuriuose vartoja kur kas kokybiškesnį turinį, nei tas, kurį jie pateikia „Genčių“ ir „Gentys Fest“ dalyviams. Man atrodo nesąžininga, kad vyrai, kuriuos sutikau šitame festivalyje, yra šeriami prastesne putra, nei valgo patys jų maitintojai.

O galiausiai man tiesiog liūdna, juokais pasakysiu, „dėl savo genties“. Ir taip kartais norisi pasakyti: „Visų šalių vyrai, atsičilinkit biškį.“ Žinokit, niekam nėra privaloma niekuo būti – nė „tikru vyru“, nė „patinu“, nė vyru apskritai. Nėra privaloma nei namo statyt, nei medžio sodint, nei sūnaus augint. Jei jaučiatės skriaudžiami – pirma gerai įsivertinkite, kas iš tikrųjų jus skriaudžia. Labai gali būti, kad tai – ne jūsų draugė, žmona ar mama. Ir ne trans žmogus, ne feministė, ir ne „liberalmarksizmas“. Jei skriaudžia – atsitraukite nuo skriaudėjo arba jam priešinkitės. Bet ir skriaudžiamam būti nėra privaloma – vėlgi, labai gali būti, kad tiesiog nesate auka.

Už beveik tokią pačią kainą, kokią sumokėtumėte norėdami prisijungti prie „genties“, galite užsirašyti pas psichologą, į grupinę arba individualią terapiją. Gausite profesionalią pagalbą iš žmonių, kurie šio meno ir amato mokėsi šešerius, dešimt, dvidešimt metų. Žinoma, ir čia stebuklų nebūtinai bus. Galite imti kalbėti apie jausmus su draugais, draugėmis, romantiniu partneriu ar partnere – iš pradžių gali būti nejauku, bet priprasite. Galite, jei trūksta socialumo, prisijungti prie visuomeninės organizacijos, imti savanoriauti, keisti darbo pobūdį, užsirašyti į būrelį suaugusiems. Labai daug iš tikrųjų galite.

Plačiau apie „Gentis“ ir vyriškumą apskritai dar pakalbėjau ir naujausioje „ChatGPB“ serijoje su Viktorija Kolbešnikova, Roku Keršiu ir Auguste Dudutyte. Jei turėsite klausimų, komentarų, nuomonių, galbūt norėsite apginti „Gentis“ arba pasidalinti savo patirtimi jose – visų jų nuoširdžiai lauksiu.